Miglė Kapoor

Esu sau pasižadėjusi: niekada nepriimsiu jokio drastiško sprendimo spontaniškai ir kai man blogai. 

Ir agentūros uždarymas nebuvo išimtis. Tai KODĖL??? Kodėl aš uždariau verslą, kuris buvo mano didžioji aistra, mano didžioji dalis gyvenimo, mano veiklos prasmė.

Priėmiau sprendimą strategiškai. 

Nes tai man duos daugiau galimybių save realizuoti. 

Nes atradau savo genialumo zoną.

Bla bla bla…

Neįtikinau turbūt nei vieno šiomis trumpomis nieko nepasakančiomis frazėmis. 

‘Migle, mums reikia detalių.’ – nusivylimo žvilgsnis pasakydavo viską. 

Žinau. 

Pasiruošusi apsinuoginti. 

Ir nėra čia jokio vieno trumpo atsakymo. 

Yra istorija, veiksmai, refleksijos, savianalizė, kurie galiausiai atvedė iki šio sprendimo. 

2019 metais prasidėjusi pandemija atnešė du svarbius pokyčius mano veikloje:

1. Pirma, nebereikėjo daužyti galvą į sieną aiškinant žmonėms, kad veikti nuotoliu produktyviai ir sėkmingai įmanoma. Kas labai paskatino agentūros augimą.
2. Antra, žmonių susidomėjimas VA veikla, gyvenimo būdu ir nuolatiniai klausimai, kaip pačiam savarankiškai pradėti. Tai pastūmėjo link idėjos sukurti mokymus šia tema.

Nėriau į abu stačia galva. 

Vienu momentu agentūra buvo išaugusi iki 10 žmonių komandos. Atsirado dar vienas lygis tarp manęs ir asistenčių, buvo aprašyti procesai ir instrukcijos, ką kaip darome. Viskam šablonai, kad tik kuo labiau automatizuoti veiklą. 

Kartu paleidau pirmuosius mokymus ir programas į VA gyvenimo būdo pažinimą, jei šią veiklą norėtum startuoti savarankiškai. 

Turėjau vis dar grand viziją, kaip sukursiu 360 laipsnių veikiančią VA eko sistemą: paslaugų teikimas, mokymai ir verslų bendruomenė. 

Kai kažkuriuo metu atėjo supratimas, kad komandos dvasia ir motyvacija byra, kad manęs nebedžiugina dėmesio ir fokuso ištaškymas, kad visų piešiamas veiklos ir verslo automatizavimas, kad veiktų savaime be manęs, iš tikrujų yra ne man. 

Aš supratau, kad agentūroje man natūraliai sekėsi motyvuoti ir išauginti asistentes, padėti savimi patikėti (oi kaip jomis visomis šiandien didžiuojuosi), aš mėgavausi naujų pažinčių kūrimu ir pagalba verslams, deleguojant, sistemizuojant, įvedant aiškius procesus.

Bet tada, kai tai tapo tik nuolatinių mano verslo problemų sprendimas: išeina žmonės, reikia ieškoti kitų; pardavimai tapo pardavimais nebe ryšių kūrimu; ir pradėjau pastebėti tendenciją, kad… 

aš kasdien prie vakarienės stalo pasakoju vien tik problemas iš agentūros gyvenimo. O tomis dienomis, kai vesdavau mokymus, dalindavausi informacija, motyvuodavau kitus, įkvėpdavau, aš tiesiog švytėdavau. 

Būdavau nusikalusi ir atidavusi save jiems maksimaliai, bet pasitenkinimo ir laimės lygis buvo neapsakomas. 

Tada pradėjau galvoti apie agentūrą, ir kas iš tiesų mane joje džiugino ir varė tiek metų į priekį. 

Tai buvo tie patys dalykai: nuolat mokytis ir taikyti tai, ką sužinau praktiškai, dalintis, mokyti, kurti santykius, įkvėpti, motyvuoti, padėti…

Tada pradėjau galvoti, o kas jeigu aš susikoncentruočiau tik į savo genialumą, tai, ką galiu daryti ištisai, kai nejaučiu bėgančio laiko, ką daryčiau, net jei man niekas už tai nemokėtų. 

(beje, čia yra ženklai, kurie parodo mums mūsų genialumo zonas, į kurias ir turėtume susifokusuoti).

Validuoti šiam sprendimui, žinoma, nusprendžiau pasikalbėti su žmonėmis, kurie praėjo panašias situacijas. 

Apie tuos žmones rašau čia: ‘Žmonės, padėję priimti sprendimą uždaryti verslą. Ne visi sakė: taip.‘ 

Va toks tas atsakymas ‘kodėl’? Ir kas slepiasi po trumpu pasidalinimu, kad atradau savo genialumo zoną ir sprendimas buvo priimtas strategiškai.

Tik priėmus sprendimą sustabdyti agentūros veiklą, aš supratau ir išgyvenau, kad tik užvėrus vienas duris, atsiveria kitos. 

Tad drąsiai ir strategiškai priimkite drąsius sprendimus. 

Kitas klausimas, kurio vis sulaukiu: tai, o kas toliau?

Apie tai skaityk kitame įraše.