Miglė Kapoor

Įgyvendinti sprendimą nutraukti paslaugų teikimą tai ne ant stalo padėti dviejų savaičių išėjimo iš darbo pareiškimą. 

Kai nusprendžiau uždaryti virtualaus asistavimo agentūrą, reikėjo pasukti galvą, kaipgi padaryti tą exit’ą strategiškai visiems naudingą. 

Štai kokius variantus svarsčiau, ką ir kodėl (ne)pasirinkau. 

Teisiškas: nutraukti sutartis pagal sąlygas

Pirmasis, tiesiog nutraukti sutartis su visais stakeholder’iais.

Ir mano atveju, tai nebūtų buvę taip sudėtinga, nes klientus informuoti pagal sutartį tereikėjo tik 30 dienų prieš. O darbuotojų visai neturėjau. Net pati nesu įdarbinta. Visi su klientais dirbę asistentai yra laisvai samdomi contractor’iai. 

Paprastas, greitas ir skausmingas variantas. Dar visai nestrategiškas, nes visi pralaimi. Klientai lieka be pagalbos. Komanda be darbo. Aš ilgai kurtus santykius ir per ilgą laiką uždirbtus klientus paleidžiu tuščiai. 

Pasakiau sau, kad tai bus tik blogiausiu atveju. 

Perleidimo: perduoti vidiniam komandos nariui

Antrasis, perleisti įmonę vienam iš komandos narių. 

Variantas iš esmės geras. Deja, tikrai nemačiau, kam galėčiau iš komandos tuo metu perduoti tolimesnio verslo vystymo. Komandoje superiniai specialistai, bet ar verslininkai, dvejojau. Todėl šį variantą iškart atmečiau. 

Bet, jei tu turi stiprių lyderių komandoje, tikrai apsvarstyk. 

Juk šiuo atveju įmanoma būtų net ir kažkokią įmonės akcijų dalį pasilikti, būti patariamuoju balsu, tačiau nesikišti į kasdieninę veiklą. 

Pardaviminis: prijungti prie kitos agentūros

Trečiasis, parduoti įmonę su klientais ir komanda kitai agentūrai. Gal sąmoningai, gal ne, 2022-ųjų metų mano knyga tapo John Warrillow ‘Built to sell’ (tada dar aktyviai ir stropiai dirbau ties agentūros scalinimu). Knygoje labai gerai sudėliota visa eiga, kas turi įvykti, jei nori parduoti savo paslaugų įmonę. 

Tačiau man šis variantas irgi netiko, nes tam, kad paruoščiau įmonę pardavimui, reikėjo skirti dar bent 1-2 metus laiko. Jau priėmus sprendimą, ir matant, kur norisi savo energiją padėti toliau, trepsėti dar du metus ten pat, yra tiesiog neįmanoma. MAN. 

Kitas labai svarbus aspektas, mano kiekvienas klientas, kiekvienas komandos narys, marketingas, pardavimai, ir net pavadinimas, buvo pastatyti ant MANO asmeninio prekės ženklo. Labai gerą komentarą gavau iš draugo: Migle, jei tu norėtum prisijungti prie kitos įmonės kartu, valio! Tavęs dauguma lauktų išskėstomis rankomis. Be tavęs šita įmonės yra NIEKAS. 

Negaliu sakyti, kad skaudi tiesa, nes mano tikslas visada buvo statyti verslą savo vardu ir niekada nebuvo tikslo atsitraukti. Bet tai buvo tiesa, sutaupiusi man laiko ieškant ir vedant derybas su potencialiais pirkėjais. 

Tam, kad save nuraminčiau parašiau vienam labai panašios industrijos įmonės vadovui, kad noriu pasikalbėti. Nesureagavo. Priėmiau kaip ženklą, kad šis sprendimas nėra tinkamas. 

O ir vetybiškaii jis man neatrodė teisingas. Jaučiau, kad kitai įmonei perėmus klientus ir komandą, dauguma jų pasitrauks, nes nei sąlygų, nei atmosferos tokios, kokią buvome sukūrę vamiglėje, perimti neįmanoma.

Statytinis: pasisamdyti vadovą iš šalies

Ketvirtasis būdas, surasti partnerį/samdomą vadovą vietoj savęs. Apmokyti, perduoti know-how, ir tapti įmonės įkūrėju su samdomu CEO.

Variantas geras. Ir vilkas sotus, ir avis sveika. Tačiau mano atveju, tai pasirodė netvarus sprendimas. Samdomas vadovas gali bet kada išeiti. Užtruktų laiko apmokyti, patikrinti, ar tikrai tinkamas. Pasirodė didelė rizika ir per daug mano energijos ir laiko investicijų. Buvau situacijoje, kai norėjau įgyvendinti sprendimą kuo greičiau. 

Pamenu, toje pačioje knygoje Built to sell buvo nagrinėjama situacija: o kas jei per tą pereinamąjį laikotarpį tu supranti, kad iš naujo įsimylėjai savo verslą ir nebenori jo niekam nei perduoti, nei parduoti, nei atiduoti. 

Atsakymas paprastas: o ar tai blogai? 🙂Labai dažnai viską sutvarkius versle, jis vėl tampa mielas ir tavo. Tad tai geras būdas pasitikrinti.

Tik čia knygoje siūlomas sprendimas, tiesiog prieš pradedant visą procesą, parašyti sau laišką su priežastimi ir suma, kuri atrodo ideali gauti už šį verslą. 

Ir praėjus laikui, kai ateina realus perdavimas, vėl atsiversti tą laišką sau. 

Mes daug ką esame linkę pamiršti. Tad tai geras būtų priminimas sau.

Man tinkamiausias: Win-Win-Win

Ir penktasis variantas, strategiškai perduoti esamus klientus komandai. Ką turiu minty strategiškai? Kad visos šalys išeitų win-win-win situacijoje. 

Kliento win: išlaiko tą patį žmogų ir toliau nepertraukiamai bendradarbiauja. 

Komandos win: užtikrintai pasiruošia naujos sutarties ir tolimesnių bendradarbiavimo sąlygų deryboms su klientu. Gauna palaikymą iš manęs pereinamuoju 3 mėnesių laikotarpiu. 

Mano win: ramybė, nes visi išeina patenkinti. Suderinta mano finansinė grąža pereinamuosius tris mėnesius už klientų perleidimą, konsultacijas, pagalbą visiems komandos nariams, vedant derybas ir paruošiant veikti savarankiškai. 

Turbūt klausimų nekyla, pasirinkau šį variantą.

Ar jis teisingas?

Man, taip.

Gavau didžiulį palaikymą iš klientų ir komandos, išlaikiau nuostabius santykius su visais jais. Panaudojau savo genialumą padėti kitiems pradėti savarankišką veiklą. Ir kaip verslininkė, išėjau su finansiniu pliusu.  

Kurį variantą pasirinktum tu?